Apie krizę: mitai ir tikrovė

Žlugus eurui žlugs Europa”, – viena mėgstamiausių Vokietijos kanclerės Angelos Merkel frazių. Bet ar ji teisinga? Tai mėgina narplioti Vokietijos laikraštis „Welt am Sonntag”.

Ar atsilaikys Europa prieš ją ištikusią krizę, parodys tik laikas. “Reuters”

Žinoma, Graikijos padėtis gal ir blogesnė nei išvardytų valstybių. Tačiau jei reformos sustiprina ekonomiką, ji netrukus pradeda augti.

Gelbėja savo bankus

Kita vertus, galbūt Atėnus už ausų traukianti Europa siekia naudos tik sau: juk taip gelbėjami jos pačios bankai, padaliję šimtus milijardų eurų paskolų graikams.

Jei Atėnai bankrotuotų ar jiems net tektų pasitraukti iš euro zonos, bankų nuostoliai būtų milžiniški, todėl dažną jų tektų gelbėti mokesčių mokėtojams.

Būtent tokio scenarijaus labai nenori euro zonos vyriausybių vadovai, mat tuomet subyrėtų finansų sistema, o visai Europai grėstų nauja – bankų krizė.

Vis dėlto didžiausias pavojus yra tai, kad Graikijoje investavo ne tik ES bankai, bet ir kai kurios valstybės. Joms bankroto atveju tikrai tektų kreiptis į europinius gelbėjimo fondus.

Todėl Graikijos gelbėjimo operacija laiduoja ne tik bankų sistemos, bet ir visos euro zonos stabilumą.

Drachma – dar nebūtina

Ne vienas ekspertas pabrėžia, kad išsikapstyti iš krizės Graikija galėtų nuvertinusi valiutą. Tačiau taip padaryti įmanoma tiktai išstojus iš euro zonos.

Tačiau iš esmės Graikijos ekonomika nėra konkurencinga. Ji privalo sumažinti sąnaudas bent 30 procentų, kad galėtų konkuruoti tarptautiniu mastu.

Tik našumo staiga nepadidinsi, todėl tai padaryti įmanoma tik trečdaliu nukirpus algas. Šis žingsnis nustumtų šalį kone prie pilietinio karo ribos.

Tačiau yra nemažai valstybių, kurioms pavyko vėl tapti konkurencingoms nenuvertinus savo valiutos. Teigiamas pavyzdys – ta pati Airija.

Be to, ir Graikija pasiekė nedidelę pažangą. Palyginti su 2010 metais, ji gali beveik perpus sumažinti savo prekybos balanso deficitą.

Daugelis valstybių yra taip prasiskolinusios, kad vien ekonomikos augimo nebepakanka, kad ant savo pečių sugebėtų nešti sunkią skolų naštą. Todėl tenka griebtis kitų priemonių – infliacijos, mat ji sumažina skolų kalno vertę.

Istorija mena nemažai šalių, kurios sėkmingai išlipo iš savo skolų duobės. Airijos skolos iki praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos siekė 110 procentų bendrojo vidaus produkto. 2005 metais šis skaičius nukrito žemiau nei 30 procentų.

Belgija irgi parodė, kad skoloms įveikti nebūtinai reikalinga „lanksti” valiuta: po euro įvedimo šalis 1999–2007 metais savo skolų dalį sumažino 33 procentais.

Jei Graikija neturėtų euro, jos skola būtų tik jos pačios rūpestis. Tačiau dabar Atėnų bėdos tapo visos Europos Sąjungos galvos skausmu – jos kelia grėsmę bendrai valiutai. Graikijai bankrutavus krizė galėtų persimesti į kitas valstybes – Ispaniją ar Italiją.

Investuotojai joms neskolintų pinigų biudžetui papildyti, todėl ir šios valstybės bankrutuotų. Bet Italijos gelbėjimo operacija euro zonai kažin ar pakeliama našta. Negi žlugtų ir bendra valiuta?

Netinkama sąvoka

Tačiau kalbos apie euro krizę nėra visiškai korektiškos. Juk euras – stabilus. Nepaisant euro zonos šalis užgriuvusių bėdų, per pastaruosius 18 mėnesių šios valiutos vertė, palyginti su JAV doleriu, nesumažėjo. Euras, kaip ir anksčiau, lieka antra pasaulio rezervinė valiuta.

Nacionalinių bankų vadovai ir ekonomistai kalba ne apie euro, o apie valstybės skolų krizę kai kuriose Europos šalyse. Tačiau ir tai kažin ar teisinga: juk šalys viena su kita susietos dėl bendros valiutos.

Euro zona turi didelių bėdų, nes jai priklausančios šalys skiriasi savo ekonomikos išsivystymo lygiu.

Be to, tokiems įvykiams, kokie nutiko pastaraisiais metais, euro zona nebuvo pasirengusi, tad tinkamiausias apibūdinimas – valiutų sąjungos krizė.

Ar žlugs Europa?

A.Merkel euro zonos likimą ne kartą sutapatino su Europos Sąjungos ateitimi. Neva euras taip glaudžiai susietas su ES projektu, kad jo žlugimas keltų grėsmę visam žemynui.

Per 18 mėnesių nuo krizės pradžios politikams teko išmokti vieną svarbią pamoką – atsargiai prognozuoti. Pernelyg dažnai jie prašaudavo pro šalį.

Ne tik buvęs Graikijos premjeras George Papandreou, 2010 metų kovą aiškinęs, kad graikams nereikės iš vokiečių mokesčių mokėtojų nė cento, bet ir kiti šalių lyderiai.

Kilus krizei išskleistas dar neregėtas gelbėjimo skėtis, Europos centrinis bankas pirko į bėdą pakliuvusių valstybių paskolas.

Kita vertus, ES pasidalijo į dvi grupes: vienoje pusėje – euro zonos šalys, kitoje – savo valiutas turinčios ES narės. Todėl net jei euras žlugtų, kažin ar toks pat likimas lauktų ir ES.

Taupyti – nebloga išeitis

Kai kurie politikai ir ekonomistai tvirtina, kad graikams reikia leisti kuo daugiau pinigų, o ne taupyti. Neva taip greičiau atsigaus ekonomika ir šalis atsistos ant kojų.

Juk recesijos atveju valstybės skolos toliau auga, mokesčių surinkimas mažėja. Tačiau esminis klausimas – ar paspaudus taupymo stabdžius ekonomikos nuosmukis bus ilgas?

Pavyzdys – Estija. Šios šalies ūkis 2009 metais sumenko 14 procentų, nes vyriausybė įvedė labai griežtas taupymo priemones. Tačiau jau kitąmet Estijos ekonomika grįžo į augimo kelią.

Graikija gali mokytis ir iš Turkijos. Dar 2009 metais Ankara smarkiai sumažino valstybės išlaidas, bet ekonomika sparčiai auga, naujų skolų mažėja.

Dar vienas mokytojas – Airija: įvedusi griežtą taupymo režimą šalis jau baigia atsitiesti ir netrukus jai nebereikės euro zonos partnerių pagalbos.