Bronislovo Lubio gyvenimo būdas

Bronislovo Lubio gyvenimo būdas ATSIDAVIMUI NE TIK GAMYBAI, BET IR MOKSLUI, kaip gamybos perorganizavimo pagrindui

Jau Lietuva išlydėjo į paskutinę kelionę žymiausią pramoninką, mokslų daktarą, Nepriklausomybės signatarą ir buvusį Premjerą Bronislovą Lubį. Iš sostinės kortežą prie Jonavos įmonės ACHEMA pasitiko avarinių sirenų gausmas. Šios sirenos velionį lydėjo visą gyvenimą, kai sutrikdavo cheminis procesas, skelbdamos avarinę padėtį ir darbo dienomis 17 val. 12 min. skelbiančios pagalbiniam personalui darbo pabaigą, į kurią mažai kas reaguodavo – būdavo aukojimosi darbui ir mada ir būtinybė. Ši būtinybė velionį lydėjo visą gyvenimą. Sirenų gausmą klausėsi šalia įmonės stovinti ir Skarulių bažnyčia, kurioje užvakar vyko mišios Bronislovui Lubiui pagerbti.

Į tas mišias suvažiavo didžioji Jonavos dalis, esamieji ir buvę velionio bendradarbiai. Taip jau gavosi, kad istorinio kaimo sovietmetyje sunaikinto dėl sanitarinės chemijos įmonės zonos išplitimo, šios mišios paženklino dar vienu įvykiu, praplėsdama ypatingąją Skarulių bažnytkaimio istoriją. O istorija šio bažnytkaimio didinga, kai šiauriniai Kauno mesto tvirtovės vartai XVII amžiuje vadinosi Skarulių vartais. Pagal padavimus bažnyčia buvusi Vytauto valdymo metu, bet įrodančių dokumentų neišliko. Bet netoli Lipninkų dvaro 1522 m. balandžio 1 d. buvo pastatyta bažnyčia. Čia žemės valdas turėjo Uršulė Stanislovaitė Daugintaitė-Daukšienė, vieno iš lietuvių raštijos pradininko kanauninko Mikalojaus Daukšos pamotė. Vėliau (1599 m.), šias žemes užvaldžius didikams Skorulskiams, kaimas pradėjo vadintis Skaruliais. Dvarininkas Andrius Skorulskis, apsilankęs Jeruzalėje, kur lydėjo Radvilą Našlaitėlį, nusižiūrėjo patikusios bažnyčios projektą ir pagal jį 1620-1622 m. pastato, ar perstato mūrinė Skarulių Šv. Onos bažnyčią Jos gotikinio stiliaus didingumas pasimato važiuojant plentu iš Kauno į Jonavą šalia Šveicarijos kaimo, prieš pat nusileidimą į Neries slėnį autostrados pačio vidurio tiesiojoje švyti Šventosios Onos bažnyčios bokštas. Pagal žmonijos praktiką, kad visos gatvės ir keliai veda į šventyklas, todėl keliu hipotezę, kad Rusijos carienė Jakaterina II-oji, traktą iš Sankt Peterburgo į Varšuvą tiesė pasinaudodama senuoju lietuviškuoju keliu, kuriuo Kauno teisėjas Jonas Kosakovskis su karieta dardėjo, būtent, šiuo keliu, kad pasipiršti Andriaus Skorulskio dukrai Onai. Man su orientacininkais vienoje kraštotyrinėje ekspedicijoje pavyko aptikti senųjų sentikių pasakojimą, kad Jonavos miesto vardas yra kilęs nuo dvarininkės, kuri buvo ištekėjusi už Jono ir ją visi vadino lenkiškai “Janova”. Būtent, tai viskas atitinka pagal didikų Kosakovskių ir Skorulskių genealoginius medžius. Visa tai patvirtina ir Jonavos miesto įkūrėjo Domininko (lietuv. Dominyko) sūnus Juozapas Kosakovskis, tapęs Infliandijos vyskupu ir pastatęs dabartinę Jonavos bažnyčią, kurioje jis ir palaidotas. Taigi jis rašė, kad būsimo Jonų miesto pirmąjį namą pastato jo tėvas, o vardas suteikiamas, kad pagerbti jo senelį Joną. Tai vyskupas parašė savo atsiminimuose, kuriuos caro cenzūra jam po mirties leido išspausdinti kaip knygelę. Tikėtina, kad cenzūra leido, nes šis vyskupas ir Vilniaus vyskupas Masalskis už pragmatinės politikos su carine Rusija skleidimą Varšuvos aikštėje Kosčiuškos sukilėlių buvo abu pakarti. Taigi, šios pragmatinės politikos kaip įrodymą esu tą knygelę atsišvietęs iš Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekos, kai reikėjo įrodinėti 2000-aisiais metais rugpjūčio 18 d. Jonavai sukankant 250 metų.

Taip jau sutapo, kad, būtent, prieš mišias sužinau, kad buvę mano darbo kolegos po šv. mišių važiuos į tą pačią Lietuvos Mokslų Akademiją, kur pašarvotas Bronislovas Lubys. Gaila, įeiti į sausakimšą bažnyčią nebuvo įmanoma. Todėl prisimeniau Skarulius, kai grįžęs iš sovietinės armijos tik įsidarbinau remonto meistru 1968 m. Ązotinių trašų gamykloje, tai į darbą mankštai bėgiodavau kaip tik pro Skarulių bažnytkaimį. Jis stebino savo gatvinio kaimo unikalumu, kur dabar tik krūmynai namų vietoje. Tik turgaus aikštėje priešais bažnyčią yra išlikęs vienintelis namas, menantis šimtmečių kaimo istoriją. Prieš mišias sutikau buvusią rajono Sąjūdžio kolegę, ilgametę rajono Švietimo skyriaus vedėją, dabar vyriausią specialistę paminklosaugai Gražiną Mrazauskienę, kuri man parodė savo rūpestį – bažnyčios restauravimo darbus ir pasiguodė dėl autentiškumo išlaikymo problemų. Vėliau sutikau šių valdų šeimininką, buvusį Stanislovo Buškevičiaus Jaunosios Lietuvos Jonavoje vadovą, dabar Ruklos miesto seniūną Gintą Jasilionį. Kaip tik su juo ir apėjau tą unikalų Lietuvos architektūrinį statinį, kuriame jis rodė į nekokybiškus “restauratorių” darbus. Bet, visgi, reik nusilenkti šviesiosios atminties didžiajam Lietuvos meno, mokslo ir bažnyčių investuotojui Bronislovui Lubiui, kurio dėka tapo išsaugotas unikalus istorinis paminklas – gotikinė Skarulių bažnyčia, jo lėšomis buvo atliekama renovacija. Didelę pinigų sumą skyrė ir Jonavos bažnyčios restauracijai, kurią, kaip tik siejasi su mano paminėtais didikais, tų bažnyčių fundatoriais. Fundatoriumi tapo ir velionis Bronislovas.

Simboliška, kai atsidavęs Lietuvos kūrimui taip netikėtai iš mūsų išėjęs B.Lubys buvo pašarvotas Lietuvos Mokslų Akademijoje, kaip visai neseniai ir Prezidentas Algirdas Brazauskas. Velionis yra įkūręs Algirdo Brazausko fondą, skirtą jauniems mokslininkams ir studentams remti. B.Lubys pastoviai rėmė cheminės inžinerijos specialistų ruošimą KTU Cheminės technologijos fakultete, padėjo stiprinti materialinę ir techninę bazes. Jo iniciatyva įkurtas mokymo centras, populiarinantis cheminės inžinerijos profesiją tarp moksleivių. Mat velionis mokslininku tapo, kaip pamenu; metus prieš Maskvos olimpiadą, kur tai apie 1979 m., apsigynęs technikos mokslų daktaro disertaciją, Kauno Politechnikos Institute dėstė ir vėliau tapo docentu, nuo 2001 m.yra Kauno Universiteto Garbė daktaras. Jo vadovaujamas chemijos gigantas įnešė didelį indėlį ir į mokslo vystymąsi. Pamenu, įmonėje ištisai besilankančius ir net dirbančius chemijos mokslų daktarus, apsigynęs chemijos mokslų daktaro disertaciją buvo ir Bronislovo Lubio baidarėmis bendražygis, įmonės vienos mokslinės probleminės laboratorijos viršininkas, habilituotas mokslų daktaras Alfredas Martynas Sviklas, iki 1978 m. dirbęs kompleksinių skystų trąšų gavybos klausimuose ir tyrinėdamas karbamido polifosfato vandens-druskų tirpalų fizikines-chemines savybes. Vėliau Alfredas, jau Nepriklausomybės metais ruošia Specialių skystųjų trąšų gamybos teorijos, technologijos ir efektyvumo mokslinį darbą. Simboliška, kai buvau nusilenkęs prie karsto ir išėjęs iš Mokslų Akademijos užėjau į priešais esantį knygynėlį, ten radau Minijos upės žemėlapį skirtą vandens turistams. Būtent, ši upė ir tapo Bronislovui, Alfredui ir kitiems vyriausiems specialistams sportinių sugebėjimų išbandymų upe, įveikus antrosios sudėtingumo kategorijos srauniąją Dyburių kilpą. Tai buvo jų pirmoji upė, pradėjus tolimesnius žygius į daug kartų sudėtingesnius maršrutus. Šviesiosios atminties Bronislovas su draugais savo tėviškės – Žemaitijos šią gražiąja upe plaukė kur tai apie 1970 m., kai tik, tik Lietuvoje prasidėjo sudėtingų kategorijų sportinio turizmo plėtra. kuri paskatino su šia mėgėju grupe įkurti vieną iš pirmųjų Lietuvoje Vandens sporto klubą. Vėliau, direktoriui Bronislovui Lubiui inicijavus įmonėje įsikūrė jūrinių jachtų klubas. Srauniosios Minijos stovinčiosios bangos, jų įveikimo romantika paveikė polėkiui į didesnių-jūrų verpetų stichiją. Šie žygiai – aktyvus poilsis gamtoje su sveikatos bei įgūdžių stiprinimo elementais labai padėjo tolimesnės kūrybinės veiklos žadinimui, puikiai reabilitacijai po įtempto vadovaujančio ir sekinančio darbo, kuriant pačią sudėtingiausią Lietuvoje pramonės šaką. Jai reikėjo didelio išsimokslinusiųjų potencialo. Todėl neatsitiktinai Lietuvos Mokslų Akademija ir jos mokslininkai su visais jai priklausančiais Institutais buvo Lietuvoje sportinio turizmo pradininkais ir vystytojais.

Tik su užgrūdintais ir kūrybingais specialistais; bendraminčiais bei bendražygiais Bronislovas Lubys galėjo pasikliauti ir ryžtis sudėtingomis ekonominės blokados sąlygomis ne tik gelbėti Lietuvos chemijos pramonę, bet ją dar labiau išplėsti, sumoderninti, priešpastatant kitoms bankrutuojančioms sovietinio paveldo įmonėms. Tuo ir ypatingas daktaro B.Lubio indėlis, kad jis, sutelkęs mokslinį potencialą, labai kūrybingai perreorganizavo pramonę naujomis rinkos sąlygoms, ką labai šiltai apie velionio šį indėlį atsiliepė signataras-ekonomikos mokslų daktaras Kęstutis Glaveckas. Kai po 20 metų pertraukos užėjau į uždarosios akcinės bendrovės ACHEMA teritoriją, net žado netekau iš teigiamų pasikeitimų antplūdžio. Pamenu savo auklėtinius, kuriuos ruošiau profesinėje mokykloje chemijos pramonės „mėsmalei“, ir kaip jie vengė aukoti savo jauną sveikatą nuodingoms gamybos sąlygoms. Tai dabar įėjus net neužuodžiau jokio chemijos kvapo. Eini pro vamzdynus ir niekur nematai švirkšiant pro pramuštas tarpines, kaip tai būdavo anais laikais. Gamybos kultūra pasikeitė neatpažįstamai, nes oro cheminė tarša, tai labai didelių pinigų skrydis per niek.

Po šv. mišių prie Skarulių bažnyčios sutikau savo septynmetės mokyklos bendraklasį Česlovą, kuris vėliau buvo tapęs Karbamidfolmardehidenių dervų cecho mechaniku, o aš tada buvau jo remonto meistru. Tai buvo oficialiai pripažintas pačiu nuodingiausiu cechu, kurio beveik visą produkciją siųsdavome į Kazlų Rūdos drožlių plokščių gamyklą. Ir kai pagalvoji, koks beprotis šią gamyklą pastatė prieš Kazlų Rūdą pavėjinėje vyraujančių pietvakarių vėjų kryptyje – priešingai nei Jonavos Ązotinų Trąšų gamyklą, kurios tarša ant Jonavos labai retai užpučia, o ant Kazlų Rūdos atvirkščiai – nuo drožlių plokščių gamyklos tik labai retai neužpučia. Po šventųjų mišių už Bronislovą Lubį, iškelto Skarulių kaimo bažnyčioje sukilo mintys, kad Kazlų Rūdą irgi reiktų iškelti, nes Skaruliai prieš gamyklą pateko į sanitarinę zoną būdami atvirkščiai nei Kazlų Rūda – priešvėjinėje vyraujančių vėjų pusėje ir ant Skarulių tarša krisdavo rečiau nei Kazlų Rūdoje. Bet tuometiniam generaliniam šviesiosios atminties direktoriui rūpėjo aplink gyvenančių žmonių sveikata, kurių iškėlimui investavo nemažai lėšų.

Prie bažnyčios savo bendraklasį Česlovą palikau-prie jo nepriėjau, nes jis, kartu su tradiiniu Joninių Jonavoje visų Lietuvos Jonų prezidentu bei “Achemos” generaliniu direktoriumi Jonu Sirvydžiu buvo susirūpinę laidotuvių organizaciniais klausimais. Atgulė didžiausias Lietuvos pramonės kūrėjas savo gimtajame Plungės mieste, kuriame suteiktas jam yra Garbės piliečio vardas. Besimokydamas vidurinėje mokykloje, Bronislovas dirbo plytų fabrike, kad paremti savo šeimą, nes tėvas tuo metu kalėjo Sibiro lageryje. Čia ir matome jo, kaip gamybininko bruožų ankstyvos formacijos pradžią, nulėmusio tolimesniam prasmingo gyvenimo būdo saviugdai, kurį, paskatino mecenatų Oginskių miestas Plungė, kurioje ir atgulė senosiose miesto kapinėse šalia artimųjų.

Apie šventasias mišias Skarulių kaimo likučių bažnyčioje ir atsisveikinimą Lietuvos Mokslų Akademijoje FOTOREPORTAŽĄ žiūrėkite;
kazlusporto.puslapiai.lt/gyvenimas/bronislovo-lubio-in-memoriam/index.htm
Vytenis Aleksandraitis