Nuoširdus pokalbis su benamiu – irgi auka

Šiais lai­kais jau nie­ko ne­be­ste­bi­na žmo­gus, prašan­tis išmal­dos. Be­namį su išties­ta ran­ka ga­li­ma su­tik­ti ir prie par­duo­tuvės, ir prie bažnyčios. Kiek­vie­nas žmo­gus gali pa­si­rin­kti – au­ko­ti ar nu­ei­ti pro šalį. Tačiau var­ge­tai kar­tais už litą svar­biau po­kal­bis, po ku­rio jis pa­si­jun­ta vi­sa­verčiu žmo­gu­mi.

Žmonės re­a­guo­ja įvai­riai

Šiais lai­kais vi­suo­menė į el­ge­ta­vimą re­a­guo­ja la­bai skir­tin­gai. Žmonės su­si­skirstę į be­maž dvi gru­pes – pa­lai­kančiųjų ir smer­kiančiųjų el­ge­tas.

Jo­na­vietė Ma­ri­ja ne­nu­si­su­ka ir vi­sa­da su­tei­kia pa­ramą išmal­dos prašan­tiems žmonėms. “Jei žmo­gus prašo, aš vi­sa­da jam pa­gelbėju. Au­ko­ju tiek, kiek man ne­gai­la, litą, du ar dar dau­giau. Žino­ma, jei ma­tau, kad žmo­gus ne­ven­gia stik­liu­ko, pa­sa­kau, kad jam duo­du tik duo­nai. O čia jo rei­ka­las, kam tuos pi­ni­gus išleis”, – teigė mo­te­ris.

Stu­dentė Au­re­li­ja nie­ka­da ne­au­ko­ja nė cen­to. “Esu mačiu­si išmal­dos prašančius žmo­nes, be­si­nau­do­jančius mo­bi­liai­siais te­le­fo­nais. Ma­nau, jei jau ne­pigų ryšio apa­ratą su­ge­ba turėti, tai ir duo­nai at­ras pi­nigų. Ma­no nuo­mo­ne, dau­ge­lis be­na­mių gau­tus pi­ni­gus išleidžia rūka­lams ir svai­ga­lams, o jau­ni­mas – psi­chot­ro­pinėms medžia­goms”, – priešiškai nu­si­tei­ku­si mer­gi­na.

Nu­per­ka ir mais­to pro­duktų

Ne­mažai be­na­mių gy­ve­na šia die­na: praėjo dar vie­na – ir ge­rai. Jie ne­be­mo­ka pa­sirūpin­ti sa­vi­mi, yra pra­radę nor­ma­laus gy­ve­ni­mo viltį.

Bet prie vie­nos Jo­na­vos par­duo­tuvės prašan­tis išmal­dos Va­len­ti­nas ne­pra­ran­da vil­ties. Vy­ras gy­ve­na Nak­vynės na­muo­se ir at­ei­ty­je sva­jo­ja gy­ven­ti se­ne­lių pen­sio­na­te. Mažą in­va­li­du­mo pen­siją gau­nan­tis žmo­gus ne­su­du­ria ga­lo su ga­lu, todėl prašo žmo­nių ma­te­ria­linės pa­gal­bos. Jo­na­viečiai ne­gau­siai au­ko­ja. “Dau­giau­siai žmonės įme­ta centų, bet kar­tais ne­gai­li li­to ar dviejų. Kartą vie­nas vy­riškis nu­pir­ko mais­to pro­duktų ir pa­do­va­no­jo”, – at­vi­rai kalbėjo ne­ga­lią tu­rin­tis žmo­gus. Nors Va­len­ti­nas ne­ven­gia stik­liu­ko, bet nuoširdžiai ti­ki­si, jei pa­si­keis jo ap­lin­ka ir drau­gai, keis ir sa­vo gy­ve­nimą – taps abs­ti­nen­tu.

Kiek­vie­nas pa­de­da sa­vaip

Padėti li­ki­mo nu­skriaus­tam žmo­gui ga­li­ma ne tik pi­ni­gais – ir nuošir­dus po­kal­bis su­tei­kia džiaugs­mo.

Jo­na­vos šv. apašta­lo Jokūbo bažnyčios vi­ka­ras Gin­ta­ras Blu­žas tei­gia, jog didžiau­sia au­ka – žmo­gaus lai­kas, o ne pi­ni­gai. “Su el­ge­tau­jančiuo­ju rei­kia kar­tu nu­ei­ti į par­duo­tuvę ar pa­vai­šin­ti jį pie­tu­mis. Kar­tais, nors ir ne­tu­rint pi­nigų, pra­var­tu vargšą pa­kal­bin­ti, pa­klaus­ti, kuo var­du”, – min­ti­mis pa­si­da­li­jo vi­ka­ras. Anot dva­si­nin­ko, pui­kus
vargs­tančiųjų globėjo pa­vyz­dys bu­vo šv. Pran­ciškus Asyžie­tis, įkūręs el­ge­tau­jančių bro­lių pran­ciškonų or­diną. Vie­nuo­lis pra­šyda­vo išmal­dos, norėda­mas ki­tam žmo­gui pa­da­ry­ti gerą darbą. G.Blužas įsi­ti­kinęs, jog ne gy­ve­ni­mas “pri­verčia” žmogų prašyti išmal­dos. Juk kiek­vie­nas as­muo at­sa­kin­gas už sa­vo pa­si­rin­ki­mus. El­ge­tos tie­siog ne­su­ge­ba pa­sirūpin­ti sa­vi­mi, jiems trūksta mo­ty­va­ci­jos gy­ven­ti. “Nie­ka­da už kitą žmogų ne­nu­gy­ven­si gy­ve­ni­mo, tik ga­li­ma jam padėti, išties­ti pa­gal­bos ranką, jei jis no­ri kel­tis. Žmo­gus yra lais­vas, pa­si­rink­da­mas sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią”, – at­vi­rai kalbėjo vi­ka­ras.

Sun­ki be­na­mio duo­na

Žmonės nie­kuo­met ne­bu­vo lygūs pagal po­rei­kius, įgūdžius ir gebėji­mus. Dėl įvai­rių prie­žasčių, o ypač dėl skur­do, vie­na vi­suo­menės da­lis tam­pa so­cia­liai at­skir­ta, ku­ri šian­dien va­di­na­ma be­na­miais, val­ka­to­mis ar el­ge­to­mis. At­ro­dytų, ne­re­tas ga­lėtų grįžti į nor­malų, vi­sa­vertį gy­ve­nimą, tačiau vis dėlto su­si­du­ria su išmal­dos prašyto­jo kas­die­ny­be. Tai le­mia kiek­vie­no as­mens mo­ra­linės nuo­sta­tos ir ver­tybės.

Pa­grin­dinės el­ge­ta­vi­mo prie­žas­tys: skur­das, ku­ris ima bels­tis į du­ris pra­ra­dus darbą ar­ba ne­te­kus vil­ties įsi­dar­bin­ti, pa­blogėjusi svei­ka­ta, nutrūkę ry­šiai su šei­ma, ki­tais ar­ti­mai­siais, žalin­gi įpročiai, tam­pantys per sun­kia našta pačiam žmo­gui ir jo ap­lin­kai. El­ge­ta­vi­mas yra didelė Lie­tu­vos pro­ble­ma. Vals­tybė galėtų dėti dau­giau pa­stangų, kad kuo mažiau jos pi­liečių pa­pil­dytų tie­sian­čiųjų ran­kas mi­nią.

Kristina DIEMINTAITĖ