PER SOCIALINES PAŠALPAS – Į SKURDO SPĄSTUS

Net ir valdžios vyrai pradeda garsiai kalbėti, kad, esant dabartinei socialinių pašalpų sistemai, dalis žmonių gali pakliūti į vadinamuosius “skurdo spąstus”, kai gyvenimas iš pašalpų gali pasidaryti patrauklesnis už grįžimą į darbo rinką.

Stebi žmogų, kuris jau kelinti metai ateina tvarkytis dokumentų socialinei pašalpai gauti, ir sunkiai gali patikėti per tą laiką įvykusiais pokyčiais. Pirmą kartą jis atėjo labai nedrąsiai, lyg teisinosi, kad dabar sunki padėtis, kad ketina parama pasinaudoti porą mėnesių, kad pradės dirbti. O dabar stovi prieš tave, reikalauja to, “kas jam priklauso”, dėsto savo “tiesą” apie tai, kaip yra pažeidžiamos jo teisės “verčiant dirbti už pašalpą”, arba garsiai svarsto, kad jam neapsimoka eiti dirbti viešųjų darbų.

Iš panašių atvejų padarai išvadą, kad dabartinės socialinės paramos sistema neskatina žmonių dirbti. Ne viena tris ar daugiau vaikų auginanti šeima tiesiai pareikštų, kad neapsimoka dirbti už minimalų atlygį. Ir jie iš dalies būtų teisūs, nes tris vaikus auginančiai šeimai valstybė pašalpų skirtų didesnę sumą, nei dviejų žmonių gaunama minimali alga.

Iš dalies nėra ko stebėtis. Žmogaus, dirbančio už minimalų užmokestį, niekas nemotyvuoja. Jam ne tik pikta matant, kad nuo jo ir taip nedidelės algelės mokami mokesčiai skiriami niekada nedirbusiam kaimynui išlaikyti, bet ir dėl to, kad iš valstybės paramos gyvenanti šeima verčiasi lengviau nei jo, gaunanti sunkiai uždirbtą minimalų atlyginimą.

Kas žmonėms belieka? Dauguma pasimetę, jaučia nerimą dėl ateities. Dalis emigruoja, kiti ieško papildomo (ne visada legalaus ir teisėto) pajamų šaltinio, treti tampa dar vienais socialinės paramos gavėjais.

Darbo kodekso liberalizavimas darbdavio, o ne darbuotojo naudai įnešė dar daugiau sumaišties. Žmonės nebesijaučia saugūs ne tik dėl nedidelio atlyginimo, didelės konkurencijos, bet ir dėl darbo vietos išsaugojimo. Iškilus nesklandumams darbe, griebiasi šiaudo – kreipiasi į lygių galimybių kontrolierių, Darbo ar net Mokesčių inspekcijas, nors turėtų vienytis į profesines sąjungas ir jų padedami ginti savo interesus.

Susidūręs su šiomis problemomis, nevilties akimirką dažnas gali pagalvoti, kad gal būtų paprasčiau viską mesti ir susitvarkyti socialinę pašalpą. Juk jei dirbi privačiame sektoriuje, tai tau šiuo metu turbūt per pusę sumažinta alga, o jei esi valstybės įstaigos darbuotojas, tai greičiausiai teko kelioms, o gal ir keliolikai dienų išeiti nemokamų atostogų. Tuo tarpu nedirbdamas gausi vargstantiems “priklausančius” kelis šimtus, o jei šeima didesnė – ir per tūkstantį litų, kompensacijas, visą įmanomą nepiniginę paramą. Ir dirbti nereikės.

Taip nusiteikę asmenys dažnai pasipiktina, kai sužino, kad “už pašalpą” reikės dirbti visuomenei naudingus darbus. Dalis žmonių tai supranta, įvertina kaip mainus, pagalbą, talką savo miestui ar miesteliui. Bet dažnai ne tik iš gyventojų, bet ir žiniasklaidoje išgirsti tokių žodžių, kaip “prievolė”, “lažas”, “prievarta”, “žmogaus teisių pažeidimas”, nes valstybė “privalo duoti”, “žmogui priklauso”. Tada prasideda skundai, grasinimai, išsisukinėjimas, “ligų ieškojimas”.

Bet pagaliau visuomenei naudingų darbų naudą pastebi ne tik savivaldybių ar seniūnijų darbuotojai. Tiek valdžios, tiek verslo atstovai ar sociologai vieningai teigia, kad bedarbiai turėtų atlikti visuomenei naudingus darbus ar kitaip pasitarnauti bendruomenei ir tik tada galėtų pretenduoti į šiandien beveik vidutinės šeimos pajamas siekiančias pašalpas.

Šiuo metu dar nepastebima tendencijos, kad žmonės darytųsi sąmoningesni ir pritartų socialinės paramos mechanizmo keitimui. Tad belieka tik viena išeitis – laukti, kada apie pasikeitimus prabilę valdžios vyrai padarys galą gyvenimui iš išmokų, sureguliuodami teisės aktus taip, kad už gaunamas išmokas gyventojai privalėtų atidirbti ir kad išmokos būtų mokamos tik tam tikrą laiką.