Vartotojų teisių gynėjų daug, bet niekas neapgina

Vestuvininkai, užsisakę pokylį Jonavos rajone  esančioje kaimo turizmo sodyboje, liko nepatenkinti suteikta paslauga. Paaiškėjo, kad vienintelis kelias apginti savo, kaip vartotojo teises, tėra teismas. Kaip vienintelį tokių problemų sprendimo būdą tik šį kelią siūlo ir patys teisių gynėjai.

Surado tinkamą sodybą

Jonavietė Virginija Nevulienė pasakojo, kad, norėdama surasti sodybą, tinkamą sūnaus vestuvių pokyliui, internete “rausėsi” ne vieną dieną. Kažką panašaus į jai reikalingą buvo suradusi Upninkų seniūnijoje, tačiau ši buvo per maža ketina­miems kviesti svečiams.

V.Nevulienė paskaičiavo, kad į pokylį susirinks apie 40 žmonių ir visus juos reikės apnakvindinti. Akis užkliuvo už skelbimo apie Jonavos rajone (juk norėjo si kuo arčiau namų), Šilų seniūnijoje, Jaugėliškių kaime, savo paslaugas siūlančią kaimo turiz­mo sodybą “Bučkalnis”.

“Iš pradžių buvau labai patenkinta. Savininkė Birutė Dabravalskienė pasirūpino ir mums trūkstamu stalu, indais, įran­kiais, servetėlėmis bei visais kitokiais reikalingais mažmožiais”, – teigė užsakovė.

Šeimininkė ieškojo priekabių

“Mums tik vestuvių rytą atvykus su šeimininkėmis, B.Dabravalskienė pateikė naują sutartį, kurioje buvo įrašyta, kad maistą gaminamės patys. Bet tai manęs nenustebino – taip ir turėjo būti. Tačiau kai į sodybą atvykome kartu su jaunaisiais jau po visų iškilmingų ceremonijų, prasidėjo tikros keistenybės”, – pasakojo V.Nevulienė.

Pirmasis “skambutis” nuskambėjo iš virtuvės – šeimininkės pasiskundė, kad sodybos savininkė labai nustebo ir net užriko ant pastarųjų, kai šios paprašė papildomų įrankių – šaukštų ir t.t. – kuriuos reikėjo sudėlioti į paruoštus patiekalus.

Kartu su V.Nevuliene į redakciją užsukusi šių vestuvių organizatorė Daiva Gulevskaja teigė, kad kaimo turizmo sodybos šeimininkę papiktino atvežtos žvakidės, nes, suprask, jos gali sukelti gaisrą.

“Panašių “smulkmenų” buvo ir daugiau. Jau gerokai įsibėgėjus vestuvių puotai, į mane kreipėsi B.Dabravalskienė ir pa­reiškė, kad reikia aptarti miegamąsias vietas. Nuėjome į virtuvę. Buvo aiškiai matyti, kad sodybos šeimininkė elgiasi keistokai. Daug metų dirbu restorane ir tikrai atskiriu, kada žmogus adekvačiai reaguoja į situaciją, o kada jo elgesys kelia abejonių. Aš jai aiškinau, kad mes viską aptarėme, tačiau moteris teigė priešingai. Pasakiau, kad su ja bendrausiu tik kitą dieną, pasibai­gus šventei ir svečiams išsiskirsčius – apsisukau ir išėjau iš virtuvės”, – prisimena V.Nevulienė.

Norėjo išskirtinio dėmesio

Pasak D.Gulevskajos, po kurio laiko į pokylių salę vėl įsiveržė sodybos savininkė ir ėmė priekaištauti dėl per daug įžiebtų šviesų.

“Aš jai taktiškai užsiminiau, kad mes už vestuvių šventę mokame pinigus, tai gal galime naudotis elektra, bet B.Dabra­valskienė atrėžė: “Sumokėkit dar tūkstantį litų ir tada galėsit degint šviesą kiek norit”, – nemaloniu akibrokštu stebėjosi iškil­mių organizatorė.

Redakcijoje apsilankiusios moterys prisiminė, jog tąvakar buvo priekaištaujama ir dėl pusketvirtų metų užsakovės anūkės, šešerių metų berniuko bei keturiolikmetės paauglės, atseit jie neprižiūrimi, “vaikšto kur nori”. Pasak V.Nevulienės, vyresnioji mergaitė kaip tik ir buvo paskirta stebėti mažuosius ir su jais bendrauti. Taigi vaikai nė minutei nebuvo palikti be priežiūros.

Dar vienas nemalonus dalykas: apie penktą valandą ryto, kai visi svečiai jau miegojo, sodybos šeimininkė pradėjo tvar­kytis – plauti tualetus, trankyti duris, barškinti kibirus. Negana to, nors buvo aptarta, kad dušai veiks visą laiką – juos pa­ryčiais užrakino. Taigi svečiai net nusiprausti negalėjo.

Vėliau, apie 9 ryto, savininkė pradėjo skaičiuoti, kokių indų ir servetėlių jai trūksta, ir priekaištauti pokylio šeimininkėms.

“Juk buvo sutarta, kad šventė dar tęsis iki sekmadienio popietės. Su manimi antrą vestuvių dieną B.Dabravalskienė vi­siškai nebendravo, visus priekaištus žėrė man talkinusioms moterims”, – prisiminė pokylio užsakovė.

Pasak V.Nevulienės, sodybos šeimininkė ne tik pirmąją, bet ir antrąją dieną visą laiką vaikščiojo po teritoriją, kažką vis tvarkė, nešė šiukšlių maišus – savaip dalyvavo vestuvėse.

“Aš jai dar pirmąjį vakarą pasakiau, jog parašytų sutartyje, kad abejotino blaivumo savininkai negali dalyvauti ves­tuvėse. Nežinau, ar ji suprato mano užuominą. Manau, kad mano kalba ją labai supykdė. Aš sodybos šeimininkei nekeršiju, tik noriu, kad ji suvoktų, kad toks elgesys trukdo švęsti įsimintiną įvykį, kad kitiems užsakovams taip nedarytų”, – kalbėjo V.Nevulienė.

“Man susidarė įspūdis, kad B.Dabravalskienė norėjo atkreipti į save dėmesį ir būti pakviesta prie bendro pokylio stalo. Sodybos šeimininkė tikrai tikslą pasiekė – iškilmėse tapo labiausiai pastebimu žmogumi”, – puotos užsakovei pritarė D.Gulev­skaja.

Jaunikio mama sakė, kad po vestuvių puotos į jos namus užsukę svečiai tik ir aptarinėjo ne vestuvių eigą, bendrą jau­nosios poros gyvenimą, o sodybos šeimininkės elgesį.

Sodybos šeimininkė kaltinimus atmetė

Redakcijoje apsilankiusi sodybos savininkė B.Dabravalskienė visus jai metamus kaltinimus paneigė. Ji kaltino vestuvių užsakovus vaikų nepriežiūra, nors sutartyje nurodyta, kad “jei nuostolius ar materialinę žalą padaro kliento ne pilnamečiai vaikai, juos privalo atlyginti tų vaikų tėvai arba globėjai”.

Taip pat sutartyje teigiama, kad “klientui ar jo vaikams susižalojus pačiam arba sužalojus savo turtą dėl savo kaltės, pa­žeidžiant saugaus poilsio ir sporto sąlygas, paslaugos teikėjas už tai neatsako”.

“Niekada šeimininkai kaimo turizmo sodybos nepalieka. Aš juos perspėjau, kad būsiu – juolab aš ir sargas turime po at­skirą patalpą. Be to, yra darbų, kuriuos privalu atlikti: išnešti šiukšles, po puotos priimti paskolintus indus ir t.t. Aš jau esu patyrusi, kad palikus sodybą, gali rasti ją suniokotą”, – kalbėjo B.Dabravalskienė.

Moters nuomone, visas nepasitenkinimas kilo dėl be reikalo eikvojamos elektros, – pasinaudojus tualetu, neišjungdavo lauke degančių lempų. Pradėjus švisti, apie šeštą valandą ryto, pasak sodybos šeimininkės, ji išjungė dar degančius prožek­torius.

Anot B.Dabravalskienės, alaus stalas buvo įrengtas pavėsinėje, kurioje neįrengta elektra. Ten ji pati atnešė ir sustatė specialias žvakides, be to, aplinką apšvietė prožektoriai. “Tiesa, nepageidavau, kad pokylių salėje ant stalo stovėtų žva­kidės, nes vaškas privarva ant staltiesių ir jau nebeišvalomas. Bet kai jie atsivežė savo tris mažas žvakides, leidau jas pastatyti, ir tuo mūsų konfliktas baigėsi”, – pasakojo sodybos savininkė.

Ji paneigė ir kitus jai metamus kaltinimus, sakė, jog viskas vyko sklandžiai, nors nemaloniomis replikomis ir buvo apsikeis­ta, o už padarytus nuostolius – sulaužytą kėdę – užsakovas atsiskaitė.

“Kai tik parvažiavo jaunieji, aš visą laiką buvau savo namelyje ir pokylių salėje tikrai nevaikščiojau. Puikiai suprantu, kad tai yra šeimos šventė ir nemačiau reikalo ten būti”, – teigė B.Dabravalskienė.

Visi ginčai – tik teismo keliu

Pasak Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) Jonavos rajono skyriaus vadovo Tado Survilos, maloniausia, kai užsa­kovas su sodybos šeimininku sutaria gražiuoju ir vietoje išsiaiškina visus nesklandumus.

“Užsakovai turėtų parašyti mums skundą, o tada bandysime aiškintis. Visi patirti nuostoliai – ir materialiniai, ir moraliniai – sprendžia miįstatymų nu matyta tvarka, tai yra teisminiu keliu. Nemalonus dalykas – retai sulaukam nusiskundimų”, – sakė T.Survila.

Vartotojų teises Lietuvoje gina ir prižiūri kelios dešimtys vyriausybinių bei nevyriausybinių organizacijų, tarnybų, depar­tamentų, asociacijų, sąjungų, gynimo lygų, konfederacijų ir t.t. Ir visos savo veiklos prioritetais laiko siekį sukurti Lietuvoje aukštus Europos Sąjungos (ES) standartus atitinkančią varto tojų teisių apsaugos tarnybą.

Organizacijos “pasižymėjo” vienu standartiniu atsakymu – visos pretenzijos sprendžiamos LR įstatymų numatyta tvarka. Suprask, per teismus.

LKTA tarybos pirmininkas Linas Žabaliūnas teigė, kad asociacija vienija apie 400 kaimo turizmu užsiimančių sodybų šeimi­ninkų. Pasak L.Žabaliūno, LKTA – nevyriausybinė organizacija, viena iš Žemės ūkio rūmų narių, nėra kontroliuojanti įstaiga, tačiau atidžiai išnagrinės gautą nusiskundimą.

“Bučkalnio” sodyba yra 1997 metais įkurtos LKTA narė. Asociacija vykdo jos vertinimą pagal penkiabalę “Gandrų” sutei­kimo sistemą.

Vytautas KAZIUKONIS