VĖLINIŲ ISTORINĖS SĄSAJOS SU DABARTIMI

Šie metai, tai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio netekties 100-mečio metai, kuriuos vertėtų sugretiti su M. Oginskio Plungės dvaro orkestro mokykla, kur pramoko muzikos teorijos ir bandė kurti, fleita grojo dvaro orkestre M.K. Čiurlionis. Svarbiausia, kad Mikalojus Konstantinas 1894–1899 m. kunigaikščio M. Oginskio remiamas studijavo Varšuvos muzikos institute. Taigi, mecenatų Oginskių mieste Plungėje dabar atgulė Bronislovas Lubys, tapęs taip pat nemažu meno ir mokslo mecenatu. Todėl Vėlinių apmąstymų spektre dar praplečiau puslapį “Atsisveikinimas su Bronislovu Lubiu”, kurį dar kartą galite pažvelgti pagal adresą:

www.kazlusporto.puslapiai.lt/gyvenimas/bronislovo-lubio-in-memoriam/index.htm

Pamatysite ten savotiško, tik XVI-ajam amžiui būdingą Skarulių bažnyčią renesansinę, turinčą ir gotikos bruožų, raudonų plytų, stačiakampio plano, svarbiausia, bebokštė, kaip ir žymiai vėliau pasistačiusi Janavos bažnyčia iki jos bokštų pristatymo. Tuo ir ypatinga Skarulių bažnyčia, kad šalia renesanso, vyrauja gotika (pagal germanų genčių gotų pavadinimą) – XII-XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius. Taigi ji gavosi tokia, kokią didikas Andrius Skorulskis nusižiūrėjo piligrimiškoje kelionėje į Šventąją žemę (į Jeruzalę). kurioje lydėjo rašytoją, Radvilą Našlaitėlį. Kaip ir tik ką mūsų pasaulį palikęs Bronislavas Lubys, taip ir Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis pasižymėjo mecenavimu. Šias istorines asmenybes dabar per Vėlines labai tinka sugretinti, nes toje istorinėje Skarulių bažnyčioje kaip tik ir vyko mišios šiuolaikiniam bažnyčių restauravimo fundatoriui pagerbti.

Man, kaip orientavimosi specialistui dabar puiki proga atkreipti dėmesį į žymiausią viduramžių LDK kartografą, Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnų Radvilą Našlaitėlį, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didiką, Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinį veikėją, rašytoją ir keliautoją. Jaunystėje R.Našlaitėlis išvyko į Vakarų Europą, ten studijavo geografiją, matematiką, astronomiją, mediciną. M. K. Radvila užėmė aukštus postus valstybės tarnyboje: rūmų maršalkos (1569–1578), didžiojo maršalkos (1578–1580). Jis dalyvavo kare su Maskvos kunigaikštyste, buvo sunkiai sužeistas, pasižadėjo pagijęs aplankyti Šventąją žemę. Savo pažadą išpildė – kelionę pradėjo nuo Venecijos 1582 m, kurioje.domėjosi fauna, flora, inžineriniais sumanymais, architektūra … Kelionės metu M. K. Radvila Našlaitėlis rašė dienoraštį. Jį 1595 kiek patobulinęs ir norėdamas „praplėsti žemiečių akiratį“, savo kūrinį pavadino „Kelione į Jeruzalę“. Šis didikas tapo vienas pirmųjų lietuvių, XVI a. pab. įkopęs į Egipto piramidžių viršūnes, aprašęs Memfio akropolį ir Nilo potvynį, taip atvėręs Lietuvos DK visuomenei lig tol menkai žinomą kelią į Rytus. Svarbiausia, šią knygą galime vadinti net XVI – XVII a. bestseleriu! .

Apie šią knygą teikiu pavyzdžius, nes orientavimosi sportas labai artimas kelionių romantikai. Todėl viduramažių dvasia parašyti kelionių įspūdžiai stebina dinamišku aprašymu, įdomiomis detalėmis, egzotika, ir ne išgalvotais, o tikrais nuotykiais, net pavojais, keliaujant po Rytų kraštus ar plaukiant jūra.Jam teko susidurti su arabų plėšikais, siautėjusiais Palestinoje, ir tai, kad jis liko gyvas, sveikas, ir apiplėštas ne iki siūlo galo, lėmė tik tvirta laikysena ir savotiška abipusė pagarba. Po sėkmingo (kas buvo pakankamai reta) šventų vietų aplankymo, jis nuplaukė į Egiptą, viešėjo Kaire. Papročius, įstatymus, svetimų šalių buitį Radvila Našlaitėlis pateikė gana glaustai ir kartu vaizdingai. Jis ne tik smalsiai, bet ir kritiškai stebi aplinką, lygina tikrovę su perskaitytomis žiniomis Juose jis pastebėjo, kad begemotas nėra toks didelis, kad galėtų praryti dramblį, kaip kad buvo rašoma to meto knygose. Šventojoje žemėje, atrodo, niekas nesikeičia. LDK didikas Mikalojus Radvila Našlaitėlis, norėdamas nukeliauti į Betliejų, pasiėmė du raitus ir du pėsčius sargybinius, o vykdamas prie Negyvosios jūros, sutiko aibę plėšikiškos išvaizdos arabų ir etiopų.Vienas įdomiausių dalykų Šventojoje žemėje yra tai, jog viskas čia liudija apie krikščionybės neišvengiamumą. Pora šimtmečių vėliau tomis vietomis kėliavęs garsus JAV rašytojas Helmanas Melvilis pažymėjo, kad vieta, kur Kedrono upė, baisiai gili juoda ir gedulinga, pasuka į Jerichono lygumą, primena pragaro vartus. Radvila Našlaitėlis apie Negyvąją jūrą rašė, kad vien jos vaizdas esąs baisus: “iš visų pusių jį juosia statūs kalnai ir kurčios uolos. Spalvą keičiantis vanduo yra tirštas, dvokiantis, o paragavus – ką mes ir padarėme, – karčiai degina liežuvį ir sunkiu maro tvaiku trenkia į galvą.“ O amerikiečio Melvilio kelionė buvo saugesnė, bet plėšikų vis dar pasitaikydavo. Buvo ir toks įvykis, kurį, BŪTENT, DABAR PER VĖLINES TINKA RAŠYTI, kai slapta į laivą atneštas pagoniškas mumijas Radvila bando išgabenti iš Egipto (nors jį perspėjo, jog tai gali blogai baigtis!), ir kokia paskui audra užpuola laivą ir net vaiduokliai – kartu plaukiantį kunigą pradeda persekioti – tas aprašymas, tiesiog, vertas ekranizacijos. Ir kai tas mumijas išmetė į jūrą, staiga ir jūra aprimo, ir daugiau laive tam kunigui nesivaideno.

Kodėl Radvilai Našlaitėliui nesivaideno, reik manyti, todėl, kad jis buvo įšventintas į Šventojo Kapo riterių ordiną. Vadinamasis Jeruzalės Šventojo kapo riterių ordinas yra vienas iš dviejų ordinų, kurie dar nuo XI-XIII a. kryžiaus žygių veikia ligi šiol. Popiežiaus Paskalio II oficialų patvirtinimą gavę ordino riteriai 1113 metais įsikūrė tuometinėje Jeruzalės lotynų karalystėje ir saugojo Kristaus kapo baziliką ir kitas šventoves nuo musulmonų išpuolių. Kūrinyje “Kelionė į Jeruzalę” Našlaitėlis rašo, kad kartu su rankraščiu perduoda ir tikslų Šv.Kapo riterių ritualą, kuris rašo”

“Kartu su manimi buvo Jeruzalėje ir gavo šv. Karsto riterio vardą bei ženklus šie asmenys: silizietis baronas Abraomas de Dona, prūsai Jurgis Kosas ir Mykolas Konarskis, lietuvis Andrius Skarulskis ir lenkas Petras Bylina”. (psl. 86)

 Įdomu ir tai, kad 1990 metais Našlaitėlio knygos leidime Andrius Skarulskis originale viso labo “Andrzej Skorulski iz Litwi”.
Radvila Naslaitelis buvo isventintas i Sv.Kapo ordino riterius ( bozegrobcai- lenk.). Sio ordino riteriai nesiojo juoda mantija ant kurios buvo issiutas raudonas dvigubas kryzius -sio ordino pagrindinis simbolis, veliau naudotas ir tebenaudojamas taip vadinamas Jeruzales kryzius.

Detaliau Kelionę į Šentąją žemę galiu pateikti per speleologų surinktą medžiagą, nes Radvila Našlaitėlis, tikriausia, pirmasis iš lietuvių buvo keliautojas po urvus.

Pirmąjį kartą (1580 m.) M.K.Radvilai Našlaitėliui nepavyko pasiekti šventosios žemės, nes Artimuosiuose Rytuose siautėjęs maras neleido išvykti iš Italijos.

Antrąjį kartą jis iš Nesvyžiaus išvyko 1582.09.19. Iš Venecijos išplaukė tik 1583.04.17. Kelionėje M.K.Radvilą Našlaitėlį lydėjo lietuvių bajoras Andrius Skarulskis, bajorai Jurgis Kosas ir Mykolas Konarskis, kilę iš Prūsijos, lenkai Petras Bylina ir Jonas Šulcas, jėzuitas Leonardas Pacifikas, virėjas iš Lietuvos Jeremijus Germekas, vėliau prisidėjęs baronas Abraomas de Dona iš Silezijos. 1583 m. birželioatplaukė į Siriją, o mėnesio pabaigoje pasiekė Jeruzalę. Išbuvę šventojoje žemėje 2 savaites, liepos pabaigoje iš Sirijos išplaukė į Egiptą. Namo grįžo per Italiją tik 1584.07.07.
Kelionės užrašai ir autoriaus teksto rankraštis yra dingę. M.K.Radvila Našlaitėlis savo kelionę aprašė [manoma, kad apie 1590-1591 m.] 4 laiškuose neįvardytam draugui. Šių laiškų jis nespausdino. Juos iš lenkiško rankraščio išvertė į lotynų kalbą ir 1601 m. išleido kanauninkas T.Treteris. 1607 m. kunigas A.Vargockis minėtąjį lotyniškąjį T.Treterio paskelbtą tekstą vėl išvertė į lenkų kalbą ir išleido.

XVI ir XVII a. piligrimų kelionės į Palestiną nebuvo retenybė, bet tokio lygio kaip M.K.Radvilos Našlaitėlio užrašų daugiau nebuvo parašyta arba jų neišliko iki mūsų dienų. Nuostabą kelia ne tai, kad kelionė buvo aprašyta, o tai, kaip ji buvo aprašyta. Neatsitiktinai knyga tapo vienu iš garsiausių to meto Europos bestselerių. Į lietuvių kalbą iš 1601 m. lotyniškojo varianto šią knygą išvertė O.Matusevičiūtė ir 1990 m. išleido “Minties” leidykla Vilniuje .

Mums ši knyga nepaprastai svarbi dar ir tuo, kad joje randame pirmuosius žinomus lietuvių keliautojų aplankytų požeminių objektų aprašymus. Štai jie.
Kreta [Graikija]. 1583.05.17.
“Šešioliktą dieną apie vidudienį išmetėme inkarus prie Kretos salos Fraschijos kyšulio,… Sulipę į valtį, apie dvidešimt antrą valandą atvykome į Kandiją …

Kitą dieną Kandijos kunigaikštis Mikalojus Donatas mane pasikvietė pusryčių, pavaišino savo rūmuose. Paskui sausuma, Idos kalno papėde, nuvykau prie Tesėjo labirinto, kuris ir šiandien tebėra tuo pat vardu. Aš esu tos pačios nuomonės kaip ir tie, kurie šią vietą laiko ne labirintu, bet akmenų karjeru. Tą dalyką patvirtina daugybė visur aplinkui suverstų akmenų ir pėdsakai vežimų, kuriais tie akmenys būdavo ištraukiami. Tenai daugybė į visas puses einančių požeminių kelių. Jais eiti galima tik užsidegus žiburį. Tuose urvuose daugybė šikšnosparnių, todėl reikia labai saugotis, kad jie skrisdami šviesos neužgesintų ir žmonių nepaliktų amžinoje tamsoje. …

Vėlyva valanda nebeleido grįžti į Kandiją, tad naktį praleidau viename mažame pranciškonų vienuolyne. Jame tebuvo trys vienuoliai. Jie man papasakojo, kas buvo atsitikę maždaug prieš tris savaites: žmonėms įėjus į šį labirintą, juos lydėjęs vienas iš vienuolyno brolių per klaidą atsiskyrė nuo jų ir pasiliko visiškoje tamsoje urve, kokių tenai begalinė daugybė. Vietos vienuoliai pamanė, kad jis su lydimaisiais nuėjo į Kandiją. Tiktai trečią dieną, kadangi laimingai lėmė likimas, kažkokie kiti svečiai, įėję į tuos urvus, rado tą vienuolį visai nusilpusį nuo bado, nesavą, be jokio jausmo laukiantį mirties. Pažinę atvedė į vienuolyną. Jis ilgai ir sunkiai sirgo, buvo praradęs sąmonę ir tik labai atsidėjus gydomas pagaliau šiaip taip atgavo sveikatą.

Damaskas [Sirija]. 1583.06.15-19.
“Išėję už miesto , matėme vietą, kur šv. Paulius buvo nuleistas pintinėje. Prie bokšto yra langelis. Netoli nuo ten yra požeminis urvas. Jame nuleistas siena tas apaštalas perkentėjo ieškojimą. Tas urvas buvo daugelio persekiojamų šventųjų slėptuvė.”
Jeruzalė [Palestina]. 1583.06.28.
“Paskui išėjome iš miesto pro šv. Stepono vartus… Einant tolyn į Alyvų kalną,… Tiesiai ateinama prie vadinamojo Apaštalų akmens, kur miego apimtus apaštalus Kristus ragino budėti. Akmens metimo atstumu yra Kristaus maldos vieta. Tai požeminis urvas su ankšta landa. Viršuje vietoj lango – anga. Pro ją buvo patogu ištraukti čia iškirstus akmenis. Vieta rami, visai nuošali, jokio takelio į ją. Įeinant į vidų, kur Kristus parpuolęs meldėsi, yra altorius, nuo jo už keturių uolekčių iškaltas stulpas, į kurį remiasi viršutinė urvo dalis. Toje vietoje pasirodė Kristų stiprinęs angelas.
Urvas šviesus ir gana dailus. Jis nepriklauso jokiai konfesijai, teikia visuotinius atlaidus.…

Netoli nuo tų paminklų uolose yra landynės arba urvai. Juose, Kristų suėmus, slapstėsi apaštalai.”
[Palestina]. 1583.07.02.
“Iš ten labai sunkiu keliu nujoję dar porą mylių, patekome į dykumą, kur gyveno šv. Jonas Krikštytojas, kaip parašyta Luko Evangelijos 1 skyriaus pabaigoje. Kalne yra pačios gamtos sukurtas urvas, prie kurio šv. Elena pristatydino plytų sieną. Prieiti labai pavojinga , nes apačioje yra baisi pažiūrėti praraja, o takelis į urvą siauras, kreivas ir slidus. Ypač šiurpūs patys kalnai, slėnis ir kurčios uolos. Prie pat įėjimo į užuolandą trykšta srauni piršto pločio vandens srovelė. Iš jos bus gėręs Pirmtakas, nes kito vandens tenai nematyti. Kuo jis maitinosi, daugelis įvairiai spėlioja. Kai kurie mano, kad jis valgė žolę, kurią pas mus dar ir dabar vadina šv. Jono duona. …

Aplink patį urvą vien plikos uolos ir kur ne kur visai menki krūmeliai. Vietai suteikti visuotiniai atlaidai.”
[Palestina]. 1583.07.04.
“Pačioje to kalno viršūnėje, tiktai iš tos pusės, kur tiesiai einama į Jeruzalę, yra kita koplytėlė toje vietoje, kur šėtonas, pasivedėjęs Kristų, rodė jam pasaulio karalystes, kaip pasakyta toje pat Evangelijoje. Visame tame kalne daug urvų, kuriuose kadaise gyveno atsiskyrėliai. Dabar, kadangi aplink siautėja barbarai, nebegyvena nė vienas.” vienuoliktą dieną anksti rytą sėdę ant asilų, – juos iš Kairo buvome atsisiųsdinę, – gerą mylią nujojome prie pietų pusėje esančių piramidžių, šalia kurių yra daug uolose iškaltų požeminių urvų. Kadaise tai buvo gyvenvietės arba įvairių šeimų kapai. Dabar jie smėlio užpilti. Nukasę smėlį, į tas kriptas leidžiasi virvėmis. Tai ir mes šalia vienos aukštesnės piramidės tokiu būdu nusileidome į dešimties ar daugiau uolekčių gylio skylę .

Tenai radome labai daug kitų uolose išilgai iškaltų urvų. Juose buvo palaidoti daugelio žmonių lavonai. … Tvirtinama, kad šie kūnai buvę balzamo ar kokiais įvairių žolių tepalais apsaugoti nuo gedimo. …per tris tūkstančius metų tie kūnai, be mažiausio kurio nors sąnario suirimo, visai nesugedę išsilaikė iki šios dienos.
Aš ten nusileidau su arabais, kurie paprastai juos pardavinėja, tai radau tų kūnų labai daug.”
“Kaire, nusileidęs į požeminį urvą, kur tokie lavonai sudėti, kaip jau minėjau, nusipirkęs du nesudūlėjusius vyro ir moters kūnus, taip įsuptus, kaip jie ten buvo palaidoti, pasiėmiau su savimi. Kad lengviau būtų gabenti, patvarkiau kiekvieną į tris dalis perskyrus, sudėti į džiovintos medžio žievės dėžes. Taigi turėjau šešias tokias mumijų pridėtas dėžes. Septintoje buvo sudėti moliniai stabai, kurie paprastai būna priderinti prie jų kūnų.”

Šią kelionę š Šventąją žemę reiktų sulyginti su kitų garsiųjų lietuvių kelione – tai su Prieškario Lietuvos keliautojais Antanu Poška, motociklu su Matu Šalčiumi keliavusiu po Judėją ir Palestiną, aplankiusiu Betliejuje vietą, kurioje gimė kūdikėlis Jėzus. Antanas Poška (iki 1929 m. Paškevičius, gimęs 1903 m. kovo 10 d. Gripkeliuose, Pasvalio valsčius ir miręs 1992 m. spalio 16 d. Vilniuje) – lietuvių keliautojas, mokslininkas, antropologas, rašytojas, žurnalistas, vienas pirmųjų lietuvių esperantininkų. Jis 1925 m. su dviem draugais dviračiais išvyko į pirmąją kelionę po Lietuvą. Keliaudamas ėmė užrašinėti savo įspūdžius, juos skelbė spaudoje. Su draugais įsigijo motociklą ir juo keliavo po Lietuvą, apvažiavo aplink Baltijos jūrą – panašiai, kaip aš pernai dviračiu. A.Poška aktyviai propagavo turizmą, 1929 m. balandžio 25 d. įsteigta Turizmo sąjungą, kurios valdybos sekretoriumi išrinktas buvo Matas Šalčius. Tad 1929 m. lapkričio 20 d. jiedu leidosi į kelionę Indijon. Keliautojai aplankė Balkanų šalis, Egiptą, Artimuosius Rytus. Po ketverių metų kelionių keliautojas išleido knygą „Svečiuose pas 40 tautų“. Už ją apdovanotas „Spaudos fondo“ premija. Reik pažymėti, kad Matas Šalčius gimė 1890 m. rugsėjo 20 d. Čiudiškiuose, Prienų valsčius, o mirė 1940 m. gegužės 26 d. Guajaramerine, Bolivijoje). Jis buvo Lietuvos žurnalistas, rašytojas, keliautojas, visuomenės veikėjas. mirė būdamas kelionėje, susirgo maliarija ir smegenų uždegimu.

Galiu pridurti, kad pirmąjį; Antaną Pošką labai gerai pažinojo mano kolega, šviesiosios atminties kraštotyrininkas-keliautojas ir rašytojas bei Nepriklausomybės signataras Gediminas Ilgūnas, kuris ne tik daug pasakojo apie jį, su juo keliavo po Kaukazą, bet ir buvo net supažindinęs mane su šiuo žymiuoju keliautoju. O Matą Šalčių šiek tiek pažinojo mano tėvas, būdamas studentu buvo su juo susitikime, ir paveiktas jo kelionių romantika, pats susidomėjo motociklų sportu, vėliau tapo jo organizatoriumi ir automobilių sporto Lietuvoje įkūrėju. atgavus Nepriklausomybę, ekonominės blokados sąlygomis auto-moto keliautojai ir sporto mėgėjai įkuria klubą, kurį pavadina mato Šalčiaus vardu. Šio klubo įkūrėjais tampa mano a.a. tėvo sporto draugai Romualdas Vienys, visų Lietuvos kelionių: auto-moto ir šeimyninių (ir Kazlų Rūdos slidžių “Snaigė” propaguotojas) Vytas Marčiulaitis iš Marijampolės, žymus auto-moto-dviračių ir krepšinio organizatorius Jurgis Marculanas, Rimantas Baltrušaitis, garsiausias visų laikų Lietuvoje motociklininkas, dviratininkas, čiuožėjas, slidininkas, o vėliau teisėjas Viktoras Severinas, kuris 2002 m. beveik vienu metu su su dviratininku, nusipelniusiu Lietuvos treneriu, orientavimosi sporto LKKA specialybės įkūrėju Romualdu Šileika išeina iš šio pasaulio vienos dienos skirtumu. Po ketverių metų mano tėvo laidotuvėse Kazlų Rūdoje ir po metų metinėse Traktieriuje prisimena nueitą organizacinį kelią Jurgis ir Rimantas, kuris pastarasis jau irgi pasitraukė iš šios žemės. Reiktų paminėti ir tai, kad ir Mato Šalčiaus bendražygis Antanas Poška buvo kūrybingas tyrinėtojas, nepaprasto likimo, įdomus žmogus, poetiškos sielos keliautojas ir mokslininkas. Paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį jis tvarkė savo turtingą archyvą, rengė spaudai savo knygas, tačiau sovietinė cenzūra jų nepraleido. Devintajame dešimtmetyje sušlubavo jo sveikata ir po ilgos sunkios ligos jis 1992 m. mirė. Ant A. Poškos kapo stovi prasmingas liaudies meistro I. Užkurnio sukurtas paminklas – medinis koplytstulpis su žodžiais iš A. Poškos rankraštyje likusios knygos „Artojų pėdomis“: „Gerojo Dievo vaikai aria žemę, augina gyvulius… Blogojo Dievo vaikai – plėšikai, teroristai“.

Taigi, grįžtant prie viduramžių, reik pažymėti, kad žymus keliautojas Radvilo Našlaitėlio tėvonija buvo Nesvyžius, į kurį grįžo iš Jeruzalės. Būtent, šių LDK didikų giminės dėka 1562 m. Nesvyžiuje buvo išleista pirmoji baltarusiška knyga. Pilies komplekse Nesvyžiuje yra Kristaus kūno jėzuitų bažnyčia, pastatyta 1587-1603 m. Ši istorinė asmenybė svarbi ir tuo, kad iškart po piligriminės kelionės į Šventąją žemę Radvila Našlaitėlis finansavo ankstyvojo baroko Nesvyžiaus bažnyčią (dabartinėje Baltarusijoje), statytą pagal Romos Il Gesu bažnyčios pavyzdį Ši bažnyčia, kurios ir pavadinime siejasi mintis su Šventosios žemės įspūdžiais, taip pat tarnauja kaip kripta, kurioje palaidoti 72 Radvilų šeimos nariai.

Taip ir Andrius Skorulskis su Radvila Našlaitėliu grįžęs iš Šventosios žemės, didiko-įžymaus LDK magnato netenkina senoji medinė nedidelė Skarulių bažnyčia. A. Skorulskio ambicijų, todėl jis nutarė „savo dvare pasistatyti naują, puošnią mūro bažnyčią“. Šiuo metu Skarulių bažnyčia – viena iš nedaugelio gotikinių Lietuvos halinių bažnyčių (šalia Kėdainių Šv. Jurgio ir Kauno Šv. Jurgio bažnyčių). Kodėl pasirinkta gotika, nors ir stipriai paveikta renesanso įtakos, kai jau buvo prasidėjusi barokinių bažnyčių statyba? Mokslų daktarė Algė Jankevičienės nuomone, tai galėjo nulemti A. Skorulskio konservatyvus tradiciškumas Straipsnyje “Sarmatai ir Barokas”, menotyrininkas Vidas Poškus rašo: VII amžiaus vidurio, galutinai įsigalėjus barokui, įsivyravo galingos, masyvios formos statinių išorėje ir ypatingas puošnumas jų viduje. Reikia dar pastebėti, kad viduramžiškosios statybinės tradicijos to meto architektūroje puoselėtos sąmoningai. Pasaulio matęs ir naujųjų architektūrinių madų Italijoje prisižiūrėjęs Kauno bajoras Andrius Skorulskis Skarulių Šv. Onos bažnyčią specialiai statė, jo suvokimu, iš protėvių paveldėtas dorybes labiau atitinkančiu gotikiniu-renesansiniu stiliumi.

Taigi, didikas Jurgis Andrius Skorulskis iš bendrakeleivio Radvilo Našlaitėlio tėvonijos Nesvyžiaus benediktinių abatijos pakvietė devynias seseris vienuoles. Jos apsigyveno mažame mediniame namelyje netoli apleistos Šv. Mikalojaus bažnytėlės Kaune, Senamiestyje, Žaliakalnio pietvakarinės kalvos papėdėje. Iki to laiko bažnyčia buvo be kunigo, ir todėl ja pradeda rūpintis Jeruzalės kavalierius Andrius Skorulskis, kurio prašymu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karalius Žygimantas III 1621 m. rugsėjo 27 d. šv. Mikalojaus bažnyčią užrašo ir padovanoja vienuolių benediktinių kongregacijai. Taigi 1624 m. Kauno maršalkos A. Skorulskio iniciatyva bažnyčia atitenka Kaune jo suburtoms seserims benediktinėms, atvykusioms iš Nesvyžiaus. XVIII a. sumūryta šventoriaus tvora. Praėjus beveik dviem šimtmečiams vienuolėms buvo pastatytas gana erdvus vienuolynas. Seserys benediktinės gyveno uždarai nuo pasaulio ir buvo pasišventusios maldai. Septynis kartus per dieną ir vidury nakties jos giedojo liturgines benediktinių valandas, siuvo ir siuvinėjo bažnytinių apeigų rūbus, darbavosi daržuose, uoliai prižiūrėjo Šv. Mikalojaus bažnytėlę. Šalia šio šventoriaus tvoros dabar intensyvus transportas suka link Vilijampolės ir Jonavos gatvės. Kur tai apie šią vietą buvo Kauno miesto tvirtovės vartai, vadinami Skarulių vartais. Reik manyti, kad, būtent, dabartine Jonavos gatve kelias ėjo į Skarulius, kuriuose dabar vyko mišios už B.Lubio vėlę.

O, man, kaip orientavimosi sporto specialistui, verta detaliau apie Andriaus Skorulskio bendrakeleivį Radvilą Našlaitėlį pakalbėti, kaip apie kartografą. Jis į Lietuvos ir pasaulio geografijos istoriją įėjo 1590–1600 m. organizuotomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko kartografavimo ekspedicijomis. Jų pagrindu buvo sudarytas ir 1613 m. Amsterdame išleistas vienas tiksliausių tuo metu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis. Dabar žemėlapis laikomas vienas iš geriausių renesanso kartografinių kūrinių. Saugomas Upsalos muziejuje, o grįžo tik 1584 m. ir vėl užėmė aukštus postus valstybės tarnyboje. Jis 1586 m.buvo paskirtas Trakų kaštelionu; 1590–1604 m. buvo Trakų, o nuo 1604 m. – Vilniaus vaivada. Daug laiko praleisdavo Nesvyžiuje, kur 1616 m. ir mirė.

Mikalojaus Kristupo Radvilos (1549-1616) pastangomis 1613 metais Amsterdame išleistas (atspausdintas) Lietuvos žemėlapis „MAGNI DUCATUS CAETERARUMQUE REGIONUM ILLI ADIACENTIUM EXACTA DESCRIPTIO“ – „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir jai gretimų sričių tikslus aprašymas“.

Baigęs kelionės po Šventąją žemę aprašymą ir ryžosi sudaryti išsamesnį ir visapusiškesnį LDK žemėlapį.

 Jis gerai žinojo kitų kraštų kartografų sudarytus LDK žemėlapius, kurie jau nebetenkino valstybės poreikių. Kaip aukštas pareigas užimantis valstybės tarnautojas, M. K. Radvila jautė išsamaus žemėlapio būtinybę valstybės gynimui, tvarkymui ir valdymui. Jam buvo gerai žinomi Valakų reformos metu atlikti matavimai bei karinės kartografijos darbai. Per Žygimanto Augusto valdymo metu (1548–1572) vykdytą Valakų reformą buvo sukaupta daug įvairios matavimų medžiagos. Žemės nuosavybės teisiniai pagrindai buvo išdėstyti trijuose Lietuvos statutuose (I priimtas 1529 m., II – 1566 m. ir III – 1588 m) ir Valakų reformos įstatyme, vadintame „Valakų nuostatais“, priimtame 1557 m. M. K. Radvilos tėvas M. Radvila Juodasis buvo Žemės maršalka ir dalyvavo Valakų reformos vykdyme. Valdant Steponui Batorui (1576–1586), didelis dėmesys buvo skiriamas karinei kartografijai. Minimi jo kartografai S. Pachalovieckis, Sulimovskis, M. Strubičius, S. Sarnickis ir kt., kurie taip pat turėjo kvalifikuotų padėjėjų būrį. Kai kurie minėtų kategorijų specialistai arba jų mokiniai galėjo būti ir M. K. Radvilos talkininkai sudarant LDK žemėlapį. M. K. Radvila, kaip ir jo brolis kardinolas Jurgis Radvila (1556–1600), palaikė glaudžius ryšius su jėzuitais. Jis 1584 m. Nesvyžiuje pradėjo statyti jėzuitų kolegiją, todėl kai kurie tyrinėtojai teigia, kad sudarant žemėlapį jam talkino būtent jėzuitai, kad būtent jie nustatė gyvenviečių geografines koordinates. Jėzuitų ordinas įsteigtas 1534 m. Paryžiuje ir jungė vienuolius intelektualus. Jie į LDK atsikraustė iš Lenkijos 1569 m. Jėzuitai 1579 m. įkūrė Vilniaus akademiją, o vėliau įvairiose LDK vietose įsteigė kolegijų.

Krokuvos universiteto profesorius Liudvik Birkenmajer 1913 m. Švedijoje Upsalos universiteto bibliotekoje aptiko dar iki tol nežinomą M. K. Radvilos 1613 m. žemėlapio egzempliorių. Upsaloje aptikto egzemplioriaus žemėlapis su Dniepro žemupio schema yra suklijuotas iš 6-ių spaudos lapų. žemėlapio sudarymu susietas darbas (darbų metodikos parinkimas, žemėlapio matmenų ir turinio nustatymas, jo redagavimas ir kt.) yra atliktas M. K. Radvilos, o jam talkino jo suburtas ir vadovaujamas kvalifikuotų pagalbininkų būrys. Deja, žinių apie juos neišliko. Be spaustuvininkų (Guilhelmus Jansonius ir Hessel Gerard), tyrinėtojai mini Kijevo vaivadą V. Ostrogiškį (1526–1608), raižytoją T. Makovskį (1573–1630), jėzuitą, Vilniaus Akademijos matematiką, sferinės geometrijos specialistą Jokūbą Bosgravę (1553?–1623). Manoma, kad žemėlapį meniškai apipavidalino T. Makovskis. Prielaidą, kad T. Makovskis buvo ilgametis M. K. Radvilos padėjėjas sudarant LDK žemėlapį, leidžia daryti minėta surasto laiško kopija. Spėjama, kad laiške minimas M. K. Radvilos tarnas tai T. Makovskis, kuriam tada buvo dar tik 24 metai. Upsalos universitete rastas M. K. Radvilos žemėlapio egzempliorius tikriausiai buvo skirtas reprezentacijai ir galėjo būti įteikiamas kaip dovana ar suvenyras užsienio šalių valdovams, kilmingiems svečiams bei žymiems žmonėms (žinoma, kad po 1629 m. paliaubų tolimesnes ilgas derybas su Švedija vedė Biržų ir Dubingių kunigaikštis Kristupas II Radvila (1585–1640)). Kiek ir kada panašiai apipavidalinto žemėlapio egzempliorių buvo padaryta ir kam jie buvo įteikti, žinių neišliko. Žemėlapio egzemplioriui, saugomam Upsaloje, apie du dešimtmečius pajaunėjus, jo reikšmė nesumenkėja..