Verslininkei meninė gimnastika – ir malonus, ir skaudus prisiminimas

Aldonos Kaškauskienės, “Paryžiaus kaimo užeigos” savininkės, gyvenime, kaip ir daugelio, būta vis­ko: ir pasiekimų, ir džiaugsmų, ir liūdesio. Išsiskiria galbūt tik viena gija – ieškojimais ir savitu laiko užpil­dymu.

Niūrūs vaikystės prisiminimai

Dvidešimtojo amžiaus viduryje Kuzmickai priklausė Kauno inteligentijos sluoksniui. Tėvas dirbo malūno vyriausiuoju inžinieriumi, mama – knygų leidykloje taisė klaidas, kitaip tariant, buvo korektorė. Abu mėgdavo vakaroti kultūringų žmonių vakarėliuose, koncertuose.

Susirgus mamai, mažoji Aldutė negalėjo suprasti, kodėl taip pasikeitė tėtis – kasdien darėsi vis uždaresnis, dažnai susi­tikdavo su nemiela, už save daug jaunesne moterimi. Įvykių pokyčių ketverių metukų mergytė nesuprato ir tada, kaima­mytę, nesulaukusią nė keturiasdešimties, išlydėjo į kapus. Netrukus jos vietą namuose užėmė ta svetimoji, kuri buvo labai panaši į pamotę pasakose. Didžiausias džiaugsmas ir paguoda tapo dešimčia metų vyresnė sesuo Danutė. Ji rūpinosi mažyle, šukuodavo plaukus, naktimis apka bindavo. Lygiai taip pat, kaip mama. “Jeigu ne sesė, nežinau, kaip būčiau išgyvenusi. Pa­motė mūsų abiejų visiškai nemylėjo”, – šiandien prisimena nelinksmą vaikystę Aldona.

Merginos pašaukimas – meninė gimnastika

Nelengva kasdienybė mergaitės charakteryje subrandino troškimą už save kovoti pačiai ir nešvaistyti laiko veltui. Tad kai meninės gimnastikos trenerė pasiūlė gerą muzikinę klausą turinčiai pirmokėlei įsilieti į jos vadovaujamą būrelį, Aldutė ne­dvejojo – reikia išmėginti.

Vėlesni įvykiai paliudijo, kad mergina rado tikrąjį savo kelią ir pašaukimą. Mokydamasi vidurinėje mokyk loje, ji tapo kl bo “Medikas” ir Lietuvos “Žalgirio” draugijos nare. “Per trimestrą kartais mokyk loje tebūdavau mėnesį – visą kitą laiką atimdavo treniruotės ir varžybos. Tačiau mokslas nė kiek nenukentėjo – sekėsi puikiai, buvau pirmūnė”, – sako Aldona.

Kauno pirmenybėse gimnastė pirmos vietos varžovėms neužleisdavo. Būdama Lietuvos rinktinės nare, ji išlaikė visus tuometės Tarybų Sąjungos sporto meistrės normatyvus, iškovojo Lietuvos “Žalgirio” draugijos čempionės vardą. Šalies čem­pionatuose žemiau trečios vietos nenusileisdavo. Ypač puikiai gebėjo atlikti pratimus su kamuoliais ir kaspinais. Namuose daugėjo diplomų ir medalių.

Baleto trupės šokėja

“Dalyvauta turnyruose Kišiniove, Leningrade, Alma-Atoje, Rygoje, Taline. Kone visose tarybinėse respublikose. Mane treniravo praeityje garsios meninės gimnastikos meistrės Dalios Kutkaitės trenerė. Šios sporto šakos neatsisakiau ir įstojusi į Kauno medicinos institutą. Deja, patyriau sunkią traumą – trūko kojos raiščiai. Artėjo meninės gimnastikos pirmenybės. Dar nepasveikusi atlikau programą, bet raiščiai neatlaikė krūvio – trauma pasikartojo. Supratau, kad mano gimnastikai atėjo pa­baiga”, – pasakoja pašnekovė. Atsisveikinti su iki sielos gelmių pamiltu sportu buvo skaudu. Mėgindama atsikratyti persekio­jančio gimnastikos šešėlio, ji sudegino krūvą diplomų, sunaikino daugybę medalių, kitokių apdovanojimų. “Bėgau nuo prisimi­nimų, maniau – bus lengviau. Bet argi pabėgsi nuo to, ką išgyvenai?” – savęs klausia buvusi sportininkė.

Būdama labai veikli, ji gebėjo suderinti ir gimnastiką, ir šokius Muzikinio teatro baleto trupėje, kurioje praleido dvejus metus. Likimas suvedė su baletmeisterėmis Šalnaite, Dautartaite, kitomis iki tol nepažintomis asmenybėmis. Baletas ugdė pa­sitikėjimą jėgomis, padėjo įveikti scenos baimę.

Triukšmą iškeitė į kaimo ramybę

Prasidėjo naujas etapas, kardinaliai pakeitęs gyvenimą. Baigusi du kursus medicinos institute, Aldona ištekėjo už to, ku­ris daugelį metų jai buvo ir brolis, ir bičiulis, ir klausytojas. Sunki materialinė padėtis pakišo koją studijoms. “Išėjau ieškoti dar­bo. Sesuo Danutė pasiūlė mokytis kirpėjos amato. Kirpėja-modeliuotoja Kaune dirbau dvidešimt metų. To ji praktika man davė didelės naudos, nes ir dabar dar nep miršau įgūdžių – galiu sušukuoti moteris ir apkirpti. Tai mano pomėgis”, – teigia A.Kaš­kauskienė.

Abu su vyru dažnai pasvajodavo apie gyvenimą kaime. Prieš dvidešimt metų nusprendė: pakaks Kauno triukšmo. Par­davė viską, kas buvo užgyventa, ir nusipirko sodybą Jonavos rajono Dumsių seniūnijoje. Čia reikėjo naujos veiklos, tad įsigi­jo menkutę šašlykinę, kuri pamažu tapo “Paryžiaus kaimo užeiga”.

Klubo veikla džiugina ir pripildo

“Naujoje aplinkoje pajutau – per daug laisvo laiko, neturėjau, kur išlieti savo energijos. Pasukau į Dumsių kultūros centrą, kur direktore dirbo Laimutė Mačikonienė. Tiesiog pasisiūliau dalyvauti kultūrinėje veikloje, o paskui Šveicarijos bib­liotekoje šešios šeimos susibūrė į klubą “Prie kavos”, kuris mane labai džiugina ir pripildo”, – prisipažįsta pašnekovė.

Aldona šiame sambūryje yra ir kirpėja, ir dainininkė, ir artistė, irsiuvėja. Anot jos, iki išnaktų vykstančios repeticijos, koncertai, išvykos ar kostiumų modeliavimas bei siuvimas ne tik nevargina, bet ir dvasiškai turtina.

Mokykloje pamėginusi kurti eilėraščius, ji ir šiandien daug dėmesio ski ia kitų kūrybai. Bet labiausiai vertina eiliuotas kny­gas, poeziją. Anot jos, nepasakytas mintis galima įžvelgti tarp eilučių. Puški o, Lermontovo kūrybą gali atmintinai cituoti, de­klamuoti lietuvių poetų eiles. “Atmintimi niekada nesiskundžiau. Džiaugiuosi ja iki šiol”, – nusišypso moteris. Beje, ji turi dar vieną pomėgį – mezgimą, kuris ramina ir teikia įkvėpimą naujoms idėjoms.

Irena NAGULEVIČIENĖ